Sveiki, nusprendžiau rašyti savo eiles čia. Gal jos nėra gražios, bet tai mano mintys, mano norai ir dalis mano gyvenimo. Tai mano svajonės, kurios nebuvo įgyvendintos, gal susapnuotos ar taip nuspalvintos mano vaizduotės. Tai aš visa - su savo silpnybėm, charakterio bruožais, su dainom, eilėm, bemiegėmis naktimis, vaikų ir anūkų džiaugsmais. Tai aš visa. Priimkite mane tokią, kokia esu. Gal kiek keista - juk mes visi savaip keistoki, juk mes visi norime būti laimingi, mylėti, džiaugtis, svajoti ir būti mylimi. Juk tai ne nuodėmė. O džiaugtis būtina - tad džiaukimės gyvenimu, jis toks gražus ir toks trumpas. Gyvenimas yra nuostabus tik mes nemokame jo vertinti, juo eiti, džiaugtis ir jį mylėti. Gal ir yra žmonių, kurie nežino kas yra meilė - man jų labai gaila. Tada jų ir širdys yra šaltos. Reikia kvėpuoti pilna krūtine ir džiaugtis gyvenimu, daugiau šypsotis. Linkiu visiems dar ilgų gyvenimo metų, gražių pavasarių ir taurios meilės. Jau prabėgo keleri metai mūsų darbo. Daug nuveikėme per tuos metus, nors galėjome ir daugiau padaryti, bet tas laikas negailestingai bėga ir nespėji su juo bėgti. Tai koks akmenukas tau pakiša koją, tai valandas pražiopsai, tai smarkus lietus nulyja ir lieki, it musę kandus. O laikas nenumaldomai bėga į priekį. Bet vis tiek labai gera gyventi šioj mūsų nepakartojamoj žemėj-pavasaris,vasara,ruduo ir žiema. Kaip greitai keičiasi laikas, bėga metai, o mes jau žili, o vaikai jau dideli ir anūkai mums šypsosi. Pagalvoju, kaip gera ir gražu gyventi, nežiūrint tų sunkumų, jie buvo ir bus, bet mes gyvename vieną kartą. Tad džiaukimės ir dainuokime. Gyvenkime, nes nežinai, kas tavęs laukia rytoj, poryt ar dar už metų. Gyvenimas-tai nesuderintas smuikas, negirdėta melodija, neišdainuota daina, negirdėta pasaka, kurios dar niekas nepasakojo, nes nežino jos nei pradžios, nei pabaigos. O gal ir nebūtų įdomu gyventi, jei žinotum, kas bus rytoj, ar dar už kelių metų. Aš myliu gyvenimą, myliu savo šeimą, myliu žmones, myliu viską ir visus. Net ir tuos, kurie daro man blogą, nes jie nežino to skausmo, kurį suteikia kitam žmogui.Jie gal pamiršo fizikoj atatrankos dėsnį, kuris bumerangu grįžta atgal. Niekam nelinkiu nieko blogo. Tad, pasiimkim už rankų ir, eikim visi kartu saulės pasitikti ir mylėkime gyvenimą.
Taip, mylėti gyvenimą lengviau tam, kas myli save ir kitus. Būtina mylėti kitus. Tada saulė, vanduo,paukščiai,medžiai,net pageltę,parudavę lapai būna gražūs.
1.Pabūkime kartu,
Išgerkim taurę vyno,
Pasidalinkim prisiminimais ir jausmais,
Išgerkime tą vyną lygi dugno,
Už meilę ir gerus draugus.
2.Įpilk, drauguži, dar truputį,
Tegul apsvaigsta man galva,
Prisiminimų tango noriu šokti,
Tik su tavimi ir visada.
3.Tad kelkime taures mes vyno,
Už mus ir už draugus,
Dėkokime, kad galim dar gyventi,
Dainuot, mylėt ir būt kartu.