Šios eilės skirtos mano vyrui, žuvusiam 1993 metais
Aš uždegsiu žvakutę
Pastatysiu ant stalo ,
Atsinešiu eglutę
Ir papuošiu ją.
Tik nebus tavęs šalia,
Prie šių Kūčių stalo,
Atsilaušiu plotkelę,
Be tavęs, - viena.
Nežinau ar aplankys
Vaikai mane,
Tik žvakutė dega
Lygia liepsnele,
Vakarienę valgysiu
Prie šio švento stalo,
O ašaros riedės, riedės,
Ant baltos staltiesės.
----------------------
PASIMELSKIME
Gal ir naktį gėlės skleidžiasi,
Tik nieks nemato ir negirdi,
Gal ir naktį žmonės meldžiasi,
Tik nieks nenori to žinoti.
Tad pasimelskime už visus,
Tikinčius ir kurčius,
Gal pasimelskime ir už tuos,
Kurie laimės neranda niekados.
Gal ir jiems tada saulė nušvis?
Gal ir jiems naktį gėlės pražys?
Pasimelskime mes už visus,
Aklus, kurčius ir nebylius.
Gal žemėje bus šilčiau gyventi,
Gal žmonės pasidarys geresni?
Pasimelskime už gerus ir piktus,
Pasimelskime už žmones visus.
-----------------------
Aš išmaldos prašau,
Ne pinigų, ne duonos,
Aš išmaldos prašau,
Trūksta man meilės,
Kaip oro, kaip duonos.
Aš išmaldos prašau - šviesios saulės,
Tyro debesėlio,
Duokit man to mažo švyturėlio,
Kad širdy būtų šviesiau.
Aš išmaldos prašau,
Aš tik saulės, šilumos
Ir žmonių meilės prašau, -
Trūksta man jos - kaip oro, kaip duonos.
------------------------------
Degančios rankos ir lūpos prisirpusios,
Kvepia žiedais ir rasa,
Spindinčios akys nakties tamsoje,
Kviečia džiaugtis ryto rasa.
Tu paimk ir mane su savim,
Pabraidysime ryto rasa,
Pasidžiaugsiu kartu su tavimi,
Prisiminsiu, kaip bėgiojau basa.
Tu paimk ir mane kartu,
Nežinia kiek dar būsim abu,
Pasvajosim prie verkiančio beržo,
Paklausysim lakštutės balsų.
Tad. paimk ir mane kartu,
Tegu siaučia naktis ir tamsa,
Tu paimk ir mane kartu -
Nes negrįši daugiau tu jau čia.
------------------------
NEDRASKYK MAN ŠIRDIES
Nemindyk ir nedraskyk širdies,
Nebūsiu tavo vis tiek niekada,
Nerašyk, nesvajok, negalvok apie mane,
Nebūsiu tavo jau niekada.
Tos rožės dovanotos man,
Kai širdy tau siautė audra,
Tos dainos dainuotos man -
Nebeliko nieko jau, ne.
Nebeliko svajonių ir meilės,
Ir topoliai jau nukirsti,
Toli jau nuplaukė eilės,
Kurias naktį man mėgai skaityti.
----------------------------
VIENIŠAS ŽMOGUS
Toks vakaras tylus,
Toks vakaras ramus,
Mėnulis užklojo žemę,
Kažkur tipena vienišas žmogus,
O jo širdis smarkiai stuksena,
Paslėpusi giliau savo jausmus.
Buvo beprotiška naktis -
O žodžiai vėrė kaip ugnis,
Neišgerta vyno taurė.
Neišsipildžiusi žmogaus svajonė.
Jau vakaras sutemo,
Mėnulio pjautuvas pasviręs,
Tipena vienišas žmogus,
Praradęs kelią į namus, jausmus.
----------------------------------
Praeis, liūdesys greit praeis,
Kai pavasaris su žiedais ateis,
Kai alyvos naujau sužydės,
Kai meilė pas tave atskubės.
Nors bus pabalę tavo plaukai,
Ir akys ne taip jau spindės,
Bet bus užaugę tavo vaikai,
Tada laimės bus pilni namai.
Gyvenimas gražus, nenuobodus,
Gyvenimas, kaip saulė, kaip dangus,
Mokėk džiaugtis juo,
Tikėk meile ir viskuo.
Gyvenk gražiai, mylėk stipriai,
Ir žvaigždės tau šypsosis,
Gyvenk ramiai, mylėk šventai,
Ir džiaugsmas spindės amžinai.
--------------------------------
NEUŽPUSK
Nepalik sužeistos širdies,- nesužeisk,
Neužtemdyk mano saulės - neužgesink,
Tegu dega židinys - ne rusena,
Tegu šilta būna ir vaikai gyvena.
Neužgesink kūrenančios krosnies,
Tegu liepsnoja laužai pernakt,
Nesušaldyk sužvarbusios širdies,
Tegu šilta būna kasnakt.
Tegu žvaigždės dega ir šviečia,
Kai mėnulis nueina pasnaust,
Tegu meilė ir laimė kviečia,
Šiltais patalais apsisiaust.
------------------------------
Pakviesk mane prie savo židinio,
Pavaišink karštu vynu, bučiniais,
Sušildyk mano sužvarbusią širdį,
Apipilk mane jaunystės žiedais,
Pakviesk mane prie savo laužo,
Kuris liepsnoja ir svaidosi žaibais,
Pakviesk mane ir aš ateisiu -
Sušoksim tango po debesų skliautais.
Aš pavargau belaukdama tavęs,
Jau ir galva mano žila,
Pakviesk mane ir aš ateisiu -
Ir būsim meilės apsupti drauge.
---------------------------------
Seniai neberašiau eilių, kažkodėl nebeliko širdy žodžių, rimties, svajonių, kažkodėl
sustojo gyvenimas ir noras gyvenimui. Nesu pesimistė, bet kažkas nutrūko manyje, tik nežinau kas ir už ką. Gal mėnulis, gal koks žmogus, o gal tiesiog tą mėnesį lipau iš lovos ne ta koja. Reikia kažką daryti. Atrodo, kad nėra stimulo gyvenimui, kodėl? Kas man atsitiko? Būčiau jauna, sakyčiau, kad įsimylėjau. Cha, įsimylėjau, - įdomu būtų pažiūrėti į tą "įsimylėjusią bobulę". O gal tikrai, tik to man ir trūksta - tos meilės? Dieve, kur tu jos gausi, tos meilės? Gana verkšlenti,
SAKO
Sako, esu energinga ir ambicinga,
Sako, esu kovotoja ir svajotoja,
Sako, esu išdidi ir kieta,
Bet aš nežinau kas esu tokia.
Aš tik žinau, kad noriu mylėti,
Aš tik žinau, kad noriu kalbėti,
Aš tik žinau, kad noriu gyventi,
Ir žinau, kad nemoku verkšlenti.
Moku tylėti, kaip po audros medžiai tyli,
Moku mylėti, kaip motina savo vaiką myli,
Myliu gyvenimą, myliu visus, žmones ir vaikus,
Myliu visą pasaulį,
Žvaigždes ir saulę.
Tad mylėkime visus ir visi.
------------------------------
TU NIEKO NEŽINAI
Tu nežinai, kaip aš myliu tave,
Tu nejauti, kaip plaka širdis mana,
Tu net nenutuoki, kokia baisi kančia -
Laukti, kentėti, svajoti ir mylėti tave.
Dėkoju tai žvaigždei, kuri lydi mane,
Dėkoju tai žemei, kuri saugo mane,
Dėkoju tai saulei, kuri šildo mane,
Dėkoju visiems, kad taip šilta, gražu ir gera.
-----------------------------------------------
Gali atrodyti, kad rašau šias eiles apie save. Apie savo meilę, kančias, savo svajones, neišmylėtą meilę, neišsvajotas, neišmiegotas naktis. Deja, ne. Rašau apie nepažįstamus žmones, apie jų gyvenimus. Tai mano prasimanymai, įsivaizduojamos meilės, nevykusios santuokos, neišmylėtos ir nesurastos meilės. Rašau apie gyvenimą, gal jame taip būna? Man patinka kurti nesąmones, o gal tai mano praeitame gyvenime išgyventos tragedijos? Gal, o gal....?
Rašau, gal kas nors paskaitys kada nors ir supras mane. Juk nebūtina rašyti apie save, aplink yra ir daug neišgalvotų nuotykių, meilės romanų, verkiančių širdžių, sudužusių svajonių. Pala, o kodėl "sudužusių svajonių"? Nejaugi svajonė yra stiklas, porcelianas? Dieve, o gal tikrai porcelianas? Sako, sudužo mano svajonės. Gal neišsipildė svajonės? Ak, tebūnie kaip nori, taip sako. Taip gal vaizdingiau. Nesuklijuosi tų svajonių, sudaužytų gyvenimų, sulaužytų likimų, neišmylėtų, neišpuosėlėtų gyvenimų. Gal taip įdomiau gyventi? Žmonės, gyvenkite kaip norite, mylėkite ką norite ir kaip mokate, tik būkite laimingi. Tegul visada Jums šviečia mūsų didelė Saulė.
PASVAJOKIME
Svajoju mylėti šventai tave,
Svajoju mylėti karštai tave,
O tu svajok apie mane,
O tu karštai mylėk mane.
Svajoju žvaigždę pasiekti danguje,
Svajokime, svajokime ir mylėkime visada.
Juk kartais mirštama iš meilės.
Juk gimstama irgi iš meilės,
Aš su tavimi, tu su manimi,
Būkime kartu laimingi.
Nekalbėkime, paklausykime kaip šlama medžiai. Norėčiau suprasti apie ką jie kalba, ką pasakoja lapeliai vieni kitiems. Gal ir jie moka skustis, gal ir jiems kažkas nepatinka, kažkas juos skriaudžia. Juk vėjai drasko jų lapelius, žiemą gal jiems šalta, o sušilti nėra kur. Ką žinai kas kaip gyvena.
Mus vadina senjorais,
Mus vadina jau senais,
Tik jie nežino dar visai,
Kad mūsų širdys dar jaunos, tikrai.
------------------------------------------
BE TAVĘS MAN RUDUO
Na tai kas, kad plaukai ne auksiniai,
Na tai kas, kad beldžias šarma,
Be tavęs nešildo saulės spinduliai,
Be tavęs širdyje man žiema.
Tu ateik, apkabink ir priglausk,
Tu ateik, atnešk žvaigždelę dangaus,
Ir žiema bus šilta, ir naktis šviesi,
Aš laukiu, tu ateik, apkabink ir priglauski.
Be tavęs man vasara šalta,
Be tavęs, aš saulės nematau,
Be tavęs, nematau vasaros gėlių,
Be tavęs, be tavęs, be tavęs man nyku.
Paukščiai nutilo be tavęs,
--------------------------------------------------
Pilna spinta spalvotų ir baltų staltiesių, Kam jos ten gelsta, tikrai nežinau. Norėčiau užtiesti ant seno apvalaus stalo, bet vis tos progos nerandu. Laukiu, kad ateitum pas mane, ištiesčiau baltą staltiesę, apmegztą nėriniais, pastatyčiau gėles, duonos ir medaus su pienu, pavaišinčiau tave šilta arbata, padainuotume mūsų jaunystės dainas, prisimintume pirmąją meilę.
Bet už lango, kambary ir širdy žvarbi žiema. Kodėl taip yra? Kodėl laimės paukštė neatskrenda pas mane? Kodėl turiu būti viena? Ką gyvenime ne taip padariau? Ką aš nuskriaudžiau - berods niekam nieko blogo nepadariau, nei savo vaikams, nei svetimiems. Jau daug metų širdis tuščia. Per anksti vyras išėjo iš šio pasaulio - todėl aš viena. Viską suprantu - vaikai turi savo šeimas, vaikučius, o aš jau sena. Nors širdis dar to nenori pripažinti. Jau plaukai sidabru apibarstyti, jau jie nebe auksiniai, nebespindi ant jų saulės zuikučiai. Taip, belieka tik dienas skaičiuoti. Visa laimė, kad dar yra tas mano ansambliukas, kurį įkūriau, dar susitinkam, repetuojam, koncertuojam. Priešingu atveju - nežinau ką daryčiau.
----------------------------------------------------
Skamba žodžiai, vien žodžiai nieko neverti,
Skamba žodžiai, vien žodžiai melo pilni,
Skamba žodžiai, vien žodžiai vėjo atpūsti,
Skamba žodžiai palikę žaizdą širdy.
O vėjau, nustok pūtęs tuos žodžius, o vėjau, neskaudink mano širdies,
Atpūsk nors šiltus, saulėtus vėjus, atnešk nors vieną gėlę prie širdies.
-------------------------------------------------------
Aš girta nuo tavo meilės, aš girta nuo tų gėlių, kurias man dovanoji,
Apgirtau nuo gyvenimo, apgirtau nuo klastos, aš girta nuo meilės tavos,
Aš girta nuo pavasario vėjo, nuo lapelių šnarėjimo,
Nuo tavo rankos lytėjimo, aš apsvaigau nuo dangaus mėlio,
Aš pavargau nuo tavo melo, bet aš laiminga,
Kad gyvenimo kely sutikau tave, aš girta, bet už meilę tau esu dėkinga.
-----------------------------------------------------------------------
Šypsokis, nereikia tau liūdėti, nepakeisi jau likimo,
Šypsokis, nereikia gailėti, prabėgusių dienų, vaikino.
Prie tako tu sustojai, prie berželio prisiglaudusi,
Svajojai ir dūmojai tiek metų veltui praleidusi,
Gyvenimas kaip vyturys, praskrido taip greitai,
Kaip pavasaris, kaip ugnis nudegino tave skaudžiai.
Bet tu neliūdėk, neverk, žmogus gali daug iškęsti,
O tu šypsokis, džiaukis, juokis, išmok gyvenimo naštą nešti.
---------------------------------------------------------------
Įsipyliau pilną taurę vyno, išgersiu už meilę kurios neradau,
Tas vynas kaip kraujas, kaip širdies žaizda,
Tas vynas mane svaigina, aš nežinau ką man daryti,
Kaip savo širdį sutramdyti, kaip tą širdį nuraminti,
Kokius žodžius jai pasakyti... širdie, nustok tu plakusi,
Bet aš noriu gyventi, mylėti, širdie, nebekankink manęs,
Bet be kančių gyventi neįdomu.
Tad ką daryti su širdimi, kai šitiek daug ji nori?
Ir ką daryti su manimi, kai aš gyventi dar noriu
------------------------------------------
Save po lašą aš dalinu, kam reik ir kam nereik,
Dalinu ar skolinu? Tik sau laimės vis nerandu.
Paimkit ir klausykite mane, rašau aš Jums iš sielvarto,
Skaitykite, klausykitės eilių, jos iš mano širdies gelmių,
Nereikia man pasaulio brangenybių, turtų ir aukso - nereikia jų,
Man reikia dėmesio Jūsų, man reikia Jūsų meilės valandų.
Skaitykite mane kaip knygą, dainuokite kaip iš natų,
Tegul tie žodžiai skamba kaip meilė, kurios vis dar nerandu.
--------------------------------------------------------
MINIATIŪROS
Ieškojau tavęs aš, ieškojau, dieną ir naktį, bet sapnuose.
Rasti tavęs negalėjau, pasiklydai kažkur dausose.
Su debesimis gal keliavai, su saule ar vėjais skraidei,
Tu mane sapnuose maldavai, atskrisi greitai, sakei,
Per pūgas, vėtras, taifūnus, skrendi taip ilgai pas mane,
Gal rudens lapai apraizgė, gal supančiojo voratinkliai tave?
Bet aš lauksiu mylinčia širdimi, ir ilgėsiuos pavasario, tavęs.
Žinau, pražys obelys, gėlės, žinau, bet nebus jau manęs.
Rašau tau laišką mintyse ir kalbuos su tavimi,
Rašau tau laišką sapnuose ir laukiu meilės iš tavęs.
Aš nieko neprašau, nei pinigų, nei rūbų,
Tik ramybės prašau, tik meilės prašau, tai daug ar mažai, nežinau...?
---------------------------------------------------------------
MONOLOGAS SU SAVIMI
Uždegsiu degtuką ir įžiebsiu židinį, kad akyse būtų šviesiau,
Kad širdy būtų šilčiau, kad namie būtų jaukiau, kad tu išėjęs sugrįžtum,
Kad niekad manęs nepaliktum , kad širdies nesužeistum,
Aš uždegsiu laužą, kad sušiltum, tik nepalik manęs vienos,
Sušalsiu - lyg mėnulyje gyvenčiau, sustingsiu, jei tavęs nerasčiau,-
Tik nepalik manęs vienos.
Pavasaris jau ant slenksčio, saulutė jau šildo skaisčiau,
Tik nežinau kur meilė dingo, tik nežinau ar būsiu dar čia.
Nusivyliau meile, laime, - pavasario laukti sunku,
Nemėgstu dejuoti ir verkti, noriu būti aukščiau kitų,
Nenoriu gyventi skolon, noriu juoktis balsu,
Noriu mylėti ir džiaugtis, noriu skraidyti virš debesų.
-------------------------------------------------------------
Neišnyk gyvenime kaip sapnas, neištirpk gyvenime kaip dūmas,
Su pirmais saulės spinduliais visa gamta iš miegų pabus.
Nenoriu, kad būtum tik sapnas, tik miela ir graži pasakėlė,
Noriu, kad liktum naktį ir dieną, gerumu ir švelnumu guostum mane.
Neišvažiuok, nepalik manęs taip greit, nenoriu pasakyti tau sudie,
Noriu dar pasigrožėti tavimi, neskubėk mielas, dar palauki.
Dar ne viską tau pasakiau kokią gilią meilę jaučiu tau,
Žinok, kad karštai tave myliu ir tau šią dainą aš skiriu.
Pamesta melodija ausyse skambėjo ir žodžiai nuostabūs aidėjo,
Bet tu neatėjai jos paklausyti, tu neatėjai manęs aplankyti.
-----------------------------------------------------------------------
Kartais naktimis kai užmigt negaliu,
Apie tave svajoju ir eiles kuriu,
Žodis prie žodžio, skiemuo prie skiemens,
Įsivaizduoju, kad tu esi prie manęs.
Užplūsta prisiminimai,-
Vaizdai, žodžiai, neišsakyti jausmai,
Ir rudeniniai saulės spinduliai bei bobų vasaros voratinkliai.
Ir taip slenka diena po dienos,
Naktis po nakties
-------------------------------------
Nespardyk mano jausmų,
Nuspyręs juos nebegrąžinsi,
Jausmai - ne obuolys,
Jie nuriedės, o atgal nebegrįš.
Nespardyk jausmų ir žodžių,
Neišsižadėk meilės ir žmonių,
Mylėk mane ir kitu
Aš nebelaukiu nieko
Nebelaukiu ir meilės pirmos
Niekas jau nebegrįš atgalios,
Niekas jau negrąžins dienos prarastos.
Tik ilga, tamsi ir vėjuota naktis,
Tik mėnulis ir balzganos žvaigždės,
Kartais kelią mėgins dar nušviesti,
Kartais meilę kažkur pasirodys nakty.
Tik tu nebelauk ir nekviesk manęs,
Tik tu neviliok atgalios praeities,
Tegu bėga takelis pilnas neviltie,
Tegu skamba daina liūdesio ir vilties.
---------------------------------------------------
RUDENĖJANČIOS MERGAITĖS
Pabėgo pavasariai, vasaros ir rudeniai,
Pabėgo žiemos apklotos baltais patalais,
Tik nepabėgo rudenėjančios mergaitės,
Kaip obelaitės-
Papuošusios galvas baltais obelų žiedais.
Nueitas vingiuotas kelias,-
Audra, lietūs, akmenys išbarstyti pakeliais,
Jūs nebijojot, nesuklūpot,
Į priekį ėjote, augindamos vaikus.
Dabar jau jūsų atžalos suaugę,
Bet širdys liko vis dar jaunos,
Nors nuo darbų išvagotos rankos, raukšlelės paakiais,
Bet džiaugsmo ašaros kartais rieda vakarais.
Nesijaudinkite, rudenėjančios mergaitės,
Mes, berneliai, vejamės ir jus,
Nesijaudinkit, mielosios ir žavios,
Mes visada gerbsim ir mylėsim jus.
O rudenėliai turi savas gražias spalvas,-
Tai rudeniniai debesys,
Gražu kai gervės skrenda į tolius,
Kai medžiai puošiasi auksiniais laiškais,
Kai tau rašau ant rudeninio lapo,
Tuos meilės žodžius ir dainuoju vakarais.
Gražus tas rudeninis putinas,
Lyg jaunikio skruostai raudoni,
Graži, ta rudenėjanti mergaitė,
Balta - lyg pavasarinė obelaitė.
Nenusiminkite, pražilusios mergaitės,
Žila spalva labai jums tinka,-
Užauginti vaikai, anūkų pulkas,
Bet širdys jaunos krūtinėje dar plaka.
Tad būkite laimingos, rudenėjančios mergaitės.
------------------------------------
Tu pavasarinis vėjas, lietus ir uraganas,
Tu kaip meteoritas, atsiradęs mano kely,
Vis ieškai tiesaus, nevingiuoto kelio,
O randi tik akmenis savo gumbuotam kely.
Nesurinksi visų šakų ir akmenų pakelėse,
Nesuskaičiuosi laimę praradusių žmonių.
Tik neišklysk iš slidaus ir žvyruoto tako,
Tik nepradėk ieškoti saldžių, bet šaltų žmonių.
Būk tiesus, darbštus ir nuoširdus draugas,
Mylėk žmones ir būk mylimas visų,
Tegul žvaigždelės tau kelią visad rodo,
Tegul apsaugo jos nuo klystkelių ir pagundų.
-----------------------------------------------------
SVEIKINIMAS MŪSIŠKIAMS
Štai jau ruduo nunešė dar vienus metus,
Dar labiau pabalo mūsų smilkiniai,
Bus dar pavasariai ir vasaros, vėl rudeniai,
O mes vis dainuosim neužmirštas dainas.
Mes dar kartu - tegul skamba mūsų dainos,
Dainuos Albina, Kęstas, Juozas, Vytautas,
Dainuos ir Vilija, Teresė su Rita ir gros Georgijus,
Dainuosim mes visi - gera bus mūsų širdyje,
Dalinsimės džiaugsmu ir būkim visada drauge.
--------------------------------------------------------------------------------
jis atlėks,
Iškviesiu lietų, gal jis palis,
Pakviesiu mielą, gal jis ateis,
Paliesiu jo veidą - ir saulė nušvis.
O vėjau, atpūsk man meilę,
O vėjau, būk šiltas man,
O vėjau, nunešk brangiajam
Mano meilės žodžius.
Pašauksiu vėją, šiltą vėją,
Pakviesiu saulę, karštą saulę,
Tegu vėjas ir saulė išsaugo
Mūsų meilę, mūsų laimę.
PASIKLYDAU
Taurę vyno rankoje laikau,
Gurkšnoju tą vyną ir sakau,
Kad laimės ir meilės nėra,
Negi priėjau liepto galą?
Žinau, suklydau gyvenimo kely,
Žinau, negaliu tave pamiršti,
Ateik į mano tu širdį,
Ateik, ir būsime vėlei mes laimingi.
Bet kelias vingiuotas, slydus,
O meilė trapi ir liūdna,
Šviesios žvaigždės jau nebebus,
Tai mūsų meilės pabaiga.
Tad, gurkšnoju tą vyną raudoną,
Apie tave svajoju kas dieną,
Pasiklydau gyvenimo kely,
Nebegrįš atgal tie metai keleri.
-------------------------------------
KELIU TOSTĄ
Keliu tostą už meilę, jaunystę,
Kuri seniai nuskriejo kažkur tolyn,
Keliu tostą už Naujus metus,
Keliu tostą už mus ir visus kitus.
Sutikim linksmai Naujus Metus,
Nors prie stalo jau mažiau draugų,
Pakelkim tostą už sveikatą ir laimę,
Pakelkim tostą ir būkim ilgai kartu.
Tegu širdy liepsnoja buvę jausmai,
Tegul skamba mūsų dainos linksmai,
Pakelkim tostą už mus ir meilę,
Pakelkim tostą, ištikimi draugai.
Tegul liejasi mūsų dainos, skamba juokas,
Juk jaunystė tikrai neamžina,
Pakelkim tostą už žilus plaukus,
Pakelkim tostą ir būkim visada drauge
IŠEINU, SUDIE
Nekenčiu, kai tu išeini, nekenčiu,
Nekenčiu, kad tave myliu, nekenčiu,
Nekenčiu, tavo žodžių ir akių, nekenčiu,
Nekenčiu, aš savęs ir tavęs, nekenčiu.
Tad keliu taurę už laimę ir meilę,
Keliu taurę už mūsų buvusias svajas,
Nekenčiu žodžių tų, kuriuos man sakei,
Nekenčiu, bet myliu ir labai labai kenčiu.
Pasakyk, kodėl gyventi taip sunku,
Pasakyk, kodėl mylėti taip skaudu,
Pasakyk, ar dar gali gyventi ir mylėti
Be meilės manos, be meilės savos,
Pasakyk, ar bus šalta žiema be tavęs,
Pasakyk, ar bus šilta naktis be manęs.
Juk meilei reikia šilumos tavos ir manos,
Juk meilei reikia tavo ir mano artumos,
Juk meilei reikia šviesių žvaigždžių,
Juk meilei reikia dviejų mylinčių širdžių.
Išeinu, ir daugiau nebegrįšiu į tavo svajas,
Išeinu ir daugiau nebebūsiu tavo aš,
Išeinu ir nusinešu mūsų meilės trupinius,
Išeinu ir tegul lieka šaltis tavo širdyje.
Sakau sudie, sudie meilė ir svaja, sudie, sudie.